Augimo mąstysena muzikos mokyme

Turbūt daugelis yra girdėję apie Carol Dweck ištyrinėtas augimo ir fiksuoto pobūdžio mąstysenas.¹ Išties gyvenime dažnai susiduriame su skirtingo mąstymo žmonėmis, kurie mus arba pakelia, arba po pokalbio su jais palieka beviltiškumo ir dvasinio sąstingio jausmą. Šiuos jausmus iš dalies galima būtų paaiškinti mąstymo pobūdžio ypatumais, kuriuos kiekvienas turime.

Ypatingą dėmesį norėčiau atkreipti į tokio mąstymo svarbą mokytojams. Jei mokytojas tiki, jog augimo mąstysena yra naudingas ir pozityvus dalykas, tačiau jo žodynas ir bendravimo su vaikais maniera to nerodo, vien teorinių žinių nepakanka. Reikia turėti konkrečius bendravimo modelius ir žodžius, kuriais išsakome pasisekimą, nepasisekimą, pagiriame ar padedame priimti klaidą.

Fiksuota ir augimo mąstysena

Pagrindinė augimo mąstysenos mintis yra ta, kad mūsų smegenys keičiasi ir tobulėja.

Fiksuota mąstysena sako, kad žmonės gimsta su tam tikrais gabumais ir negali išlavinti savęs daugiau, nei jiems yra duota. Nepasisekimai ir klaidos tuomet sukelia frustraciją ir nusivylimą savimi. Iš to gali kilti mintis, jog nesėkmė tik patvirtina, kad žmogus yra negabus ir negali atlikti ar išmokti tam tikrų dalykų.

Augimo mąstysena, priešingai, kalba apie prisitaikymą ir mokymąsi. Sunkumai tampa galimybėmis augti, o klaidos – nuostabiu dalyku, padedančiu tobulėti.

Muzikoje tai ypač svarbu. Mokytojo žodžiai gali arba auginti vaiko augimo mąstyseną, arba, priešingai, stiprinti jo abejonę savimi.

Vietoj bendro:

„Šaunuolis.“ „Nuostabu.“ „Puiku.“

galime sakyti:

„Puikiai susitvarkei su šio pasažo ritminiais sunkumais.“

Lygiai taip pat turėtų būti konkretizuojami nepasisekimai ir klaidos. Vietoj:

„Kaip tu šiandien blogai groji“

galime sakyti:

„Šiandien šiame pasaže atsirado pora klaidų – pabandykime jas rasti.“

Tokiu būdu klaida nebėra vaiko gebėjimų ar jo paties įvertinimas. Ji tampa konkrečia užduotimi, kurią galima surasti, suprasti ir išspręsti.

Pirmiausia – pasitikėjimas savo jėgomis

Tam, kad ir sau kalbėtume augimo mąstysenos žodžiais, pirmiausia turime pasitikėti savo jėgomis be nuolatinio lyginimosi.

Lyginimasis su kitais mus suvaržo ir neleidžia suprasti, ką mes patys galime padaryti.

Mokantis muzikos man labai svarbūs trys komponentai, kuriuos vadinu Three P – Passion, Patience and Practice: motyvacija, kantrybė ir praktikavimasis.

Passion – motyvacija ir asmeniškas ryšys su muzika

Mokiniai ne visuomet yra motyvuoti. Tačiau tuomet kyla klausimas: kaip mokytojas uždega motyvaciją? Kokie žodžiai padeda vaikui užsidegti noru groti?

Man tai tarytum mokinio asmeniško ryšio su muzika sukūrimas – kad jis grotų ne dėl kitų, bet dėl savęs.

Tam labai svarbu išmokti mėgautis procesu.

Patience – kantrybė ir atjauta sau

Be kantrybės nieko nebus.

Tai savo klaidų ir nepasisekimo priėmimas, nepasidavimas ir bandymas dar kartą. Kantrybė ir atjauta sau yra neatskiriami komponentai.

Mokytojas, suvokiantis kantrybės svarbą, siekia, kad būtent per kantrų buvimą vaikas pajustų savo vertę ir pasitikėjimą – suprastų, jog klaidos ir nepasisekimai yra priimami ir yra neatskiriama mokymosi proceso dalis.

Practice – praktikavimasis

Praktika – tai laikas, kurį vaikas fiziškai praleidžia prie fortepijono ir groja.

Tačiau man tai yra tarsi galutinis žingsnelis. Iki jo ateiname turėdami mėgavimosi procesu elementą, pasitikėjimą savo jėgomis, savo nepasisekimų ir klaidų priėmimą bei susidomėjimą.

Praktikavimuisi reikia daug neuroplastiškumo – smegenyse kuriami ir stiprinami nauji neuroniniai keliai.² Todėl praktikuojantis labai svarbu atskirti savo ego nuo paties mokymosi proceso.

Smegenims reikia laiko. Tą laiką joms suteikiame kartodami ir kantriai, sąmoningai praktikuodamiesi.

Mūsų smegenys keičiasi ir tobulėja – tai viena svarbiausių minčių, kurią norėčiau perduoti mokiniui.

Todėl nepasisekimas neturėtų reikšti:

„Aš nesugebu.“

Jis gali reikšti:

„Mano smegenims dar reikia laiko, kartojimo ir kito būdo tai išmokti.“

Mokytojo žodžiai kuria mokinio santykį su savimi

Augimo mąstysena nėra vien graži teorija. Ji atsiskleidžia kasdienėje kalboje – mažose frazėse, kurias vaikas nuolat girdi iš mokytojo.

Ar mes vertiname vaiką, ar kalbame apie konkretų veiksmą?

Ar klaida tampa įrodymu, kad mokinys „nemoka“, ar informacija apie tai, ką dar reikia išmokti?

Ar mokinys po pamokos jaučia, kad yra gabus arba negabus, ar jaučia, kad yra procese?

Man atrodo, būtent čia prasideda tikroji augimo mąstysena.

Viename artimiausių blogo įrašų papasakosiu apie nesmurtinio bendravimo svarbą – apie tai, kaip galime vengti žodžių, kurie žeidžia ir ardo ryšį.

Pavyzdžiui:

„Tu niekada neišmoksti.“

„Tu visada vėluoji.“

Tai žodžiai, kurie nekuria, bet gali žaloti ryšį.

O juk viskas šiame pasaulyje yra apie ryšį.